iOS ir Android: vienas kodas ar du?

Kai nuspręsta, kad programėlė reikalinga, iškyla antras klausimas, kurį dažnai sprendžia ne tas, kas turėtų: vienas kodas abiem platformoms ar dvi atskiros programėlės. Diskusija paprastai vyksta apie kainą, nors kaina yra pasekmė. Sprendimą lemia kitas dalykas – kiek programėlė turi bendrauti su pačiu telefonu.

Trumpai

• Jei programėlė daugiausiai rodo duomenis, priima įvestį ir siunčia pranešimus, bendras kodas beveik visada pakanka.
• Jei ji intensyviai naudoja įrenginio galimybes – tikslų vietos nustatymą fone, kamerą kaip pagrindinę funkciją, glaudų susiejimą su sistema – atskiros programėlės tampa pagrįstos.
• Antra platforma kainuoja ne tik kuriant. Ji kainuoja kiekviename būsimame pakeitime.
• Pradėti tik nuo vienos platformos yra teisėtas pasirinkimas, jei pasakoma garsiai, o ne atidedama tyliai.
• Didžiausia ilgalaikė išlaida nėra platforma – tai atnaujinimai po paleidimo, kurių niekas neįskaičiuoja.

Kur eina tikroji riba

Naudinga suskirstyti programėles pagal tai, kiek jos priklauso nuo įrenginio, o ne pagal sudėtingumą. Pirmoje grupėje yra programėlės, kurios iš esmės rodo ir renka informaciją: klientų savitarna, užsakymų sekimas, vidiniai įrankiai, katalogai. Jos naudoja telefoną kaip ekraną. Tokioms bendras kodas yra ne kompromisas, o protingas pasirinkimas.

Antroje grupėje programėlė naudoja telefoną kaip įrankį: nepertraukiamas vietos sekimas fone, sudėtingas darbas su kamera ar garsu, glaudus susiejimas su operacinės sistemos funkcijomis, darbas be interneto su vietine duomenų baze. Čia bendras kodas vis tiek galimas, bet dalis darbo vis tiek bus atliekama atskirai kiekvienai platformai – ir tada nauda mažėja.

Praktinis patikrinimas: surašykite funkcijas, kurios be telefono neveiktų. Jei sąrašas trumpas arba tuščias, jūs pirmoje grupėje. Jei jame yra du ar trys punktai, verta rimtai vertinti atskiras programėles.

Ką reiškia „beveik toks pat“

Bendro kodo programėlės atrodo beveik vienodai abiejose platformose, ir tas „beveik“ dažniausiai yra tiksliai ta vieta, kurioje kyla diskusija. Skirtumai paprastai matomi smulkmenose: kaip elgiasi grįžimo veiksmas, kaip atrodo sąrašo slinkimas, kaip pateikiami sisteminiai pranešimai ir datos pasirinkimas. Naudotojai to dažnai nepastebi, o platformos apžvalgininkai ir vidiniai vertintojai – pastebi.

Todėl klausimas nėra „ar bus tobula“, o „kam tos smulkmenos svarbios“. Vidiniam įrankiui – beveik niekam. Vartotojui skirtai programėlei, kuri konkuruoja parduotuvėje – gali būti svarbu.

Ko pasiūlymuose beveik niekada nėra

• Palaikomų sistemos versijų sąrašas. Kuo daugiau senų versijų, tuo daugiau darbo, ir tai reikia nuspręsti prieš.
• Kas rengia parduotuvių paskyras ir kam jos priklausys. Tai dažna problema po metų, kai keičiasi žmonės.
• Kas nutinka, kai parduotuvė atmeta atnaujinimą. Tai normali dalis proceso, ne išimtis.
• Ar programėlė turi veikti be interneto, ir kas tada nutinka su duomenimis grįžus ryšiui.
• Kiek kartų per metus numatomi atnaujinimai vien tam, kad programėlė ir toliau veiktų.

Sprendimas pradėti nuo vienos platformos

Tai dažnai pats racionaliausias pasirinkimas, ypač pirmoje versijoje. Bet jį verta priimti sąmoningai: pasakyti, kuria platforma pradedama, kodėl, ir ką reikės padaryti antrą kartą, jei prireiks kitos. Tyliai atidėtas sprendimas paprastai grįžta kaip netikėta kaina.

Jei nežinote, kurią platformą naudoja jūsų klientai, tai ne technologijos klausimas – tai duomenų klausimas, ir dažnai atsakymas jau yra svetainės statistikoje.

Iliustracinis scenarijus, ne kliento projekto aprašymas

Įsivaizduokime vidinę programėlę darbuotojams: sąrašai, formos, nuotraukos ir pranešimai. Nuspręsta kurti dvi atskiras programėles, nes „taip kokybiškiau“. Rezultatas veikia gerai, bet kiekvienas vėlesnis pakeitimas užima dvigubai daugiau laiko, o pakeitimų prašo tie patys darbuotojai kas mėnesį. Po metų didžiausia problema nebuvo kokybė – tai buvo tempas. Tai pavyzdys, kaip vertiname pasirinkimą, o ne pažadas dėl konkretaus rezultato.

Šis sprendimas dažnai priimamas pirmas, o turėtų būti priimtas trečias: po to, kai aišku, ką programėlė daro, ir po to, kai aišku, kas ją prižiūrės.